SODINIMO  SISTEMŲ  IR  VAINIKO  FORMOS  ĮTAKA  OBELIMS  SU  P 22  POSKIEPIU

N. Uselis, P. Duchovskis, D. Kviklys, G. Šabajevienė

Sodinimo sistemų ir vainiko formų tyrimas atliktas su obelų veisle ‘Auksis’, skiepyta į P 22 poskiepį, 2002–2003 m. Tyrimo schema: 1 – laisvai augantis lyderis, 3 × 1 m; 2 – verpstė, 3 × 1 m; 3 – laiba verpstė, 3 × 1 m; 4 – superverpstė, 3 × 0,75 m;
5 – laiba verpstė, 3 × 0,75 m; 6 – superverpstė, 3 × 0,5 m; 7 – V formos superverpstė, 3 × 0,5 m; 8 – V formos laiba verpstė, 3 × 0,5 m; 9 – superverpstė, 3 × 0,25 m; 10 – V formos superverpstė, 3 × 0,25 m. Įvertintas vaismedžių augumas ir produktyvumas. Vaismedžių augumas labiau priklausė nuo sodinimo sistemos negu nuo vainiko formos. Stipriausiai vaismedžiai augo, sodinant didžiausiais atstumais (3 × 1 m). Didėjantys obelų asimiliaciniai rodikliai (vaismedžio lapų asimiliacinis plotas ir lapų indeksas), mažėjant atstumams tarp vaismedžių, rodo, kad atsirado konkurencinė įtampa. Tačiau asimiliacinių rodiklių sumažėjimas tankiausiai pasodintuose obelų soduose rodo, kad didesnė medžių konkurencija juos veikia neigiamai. Mažėjantys atstumai tarp vaismedžių skatino fotosintetinio aparato darbą. Tankinant sodą nuo 3 × 1 m iki 3 × 0,5 m, derlius iš medžio jauname sode sumažėjo statistiškai nepatikimai, tačiau sutankinus iki 3 × 0,25 m, derlius sumažėjo 1,5–2 kartus. Didžiausias derlius iš ploto vieneto gautas pasodinus vaismedžius tankiausiai, tačiau vaisiai buvo prastesnės kokybės. Vaismedžiai, pasodinti 3 × 0,5 m atstumais ir formuoti superverpstės vainiku, taip pat buvo labai derlingi ir vedė geros kokybės vaisius.

Reikšminiai žodžiai: asimiliacinis plotas, augumas, derlius, produktyvumas, vaisių kokybė, žemaūgis poskiepis.